Virtuvės kambario ir virtuvės baldų istorija: nuo antikos iki šių dienų
Visos vakarietiškos modernios daugiabučių virtuvės paprastai turi šiuos pagrindinius komponentus: viryklę, kriauklę su karšto ir šalto vandens maišytuvu, šaldytuvą ir virtuvines spinteles, kurios įrengtos pagal modulinį dizainą. Daugelis šiuolaikinių virtuvių nebeišsiverčia be mikrobangų krosnelių, indaplovių ir kitų elektros prietaisų, kurie palengvina buitį. Iš esmės virtuvė skirta maisto ruošimui, tačiau ji taip pat naudojama kaip valgomasis, maisto laikymo, indų plovimo ir skalbimo mašinos vieta, o kartais jose prisiglaudžia ir nedideli kelių draugų vakarėliai.
Virtuvės raida yra susijusi su viryklės (krosnelės) išradimu ir vandens infrastruktūros plėtra, kuri leido tiekti vandenį į privačius namus ir butus. Iki pat XVIII amžiaus žmonės maistą ruošė ir šildė virš atviros ugnies ir taip jiems buvo patogu. Niekas neįsivaizdavo, kad gali būti kitaip – geriau. Taigi XVIII-XVIIII amžiuje prasidėjusi pažanga, maisto ruošimo technikos srityje, nulėmė ir virtuvės architektūros pokyčius.
Kaip gi vanduo atkeliaudavo į mūsų namus kol nebuvo vamzdžių? Žmonės vandenį paprasčiausiai atsinešdavo iš šaltinių, versmių, šulinių, o kiek vėliau naudodavo ir vandens siurblius.
Antika. Senovės Graikijoje namai dažniausiai būdavo įrengiami atriumo tipo pagrindu. Atriumas buvo svarbiausia Senovės Romos gyvenamojo namo patalpa su viršutiniu apšvietimu. Bendrąja prasme atriumas yra didelė ir atvira pastato patalpa. Atriumui būdingi bruožai – šviesus, erdvus interjeras, ventiliacija. Taigi antikiniai kambariai būdavo įrengiami aplink centrinį kiemą, kiemas buvo kaip atriumo kambarys. Jis būdavo be stogo ir visiškai arba didžiąja dalimi apsuptas kambarių sienomis. Tokio tipo namuose, atriumo horizontaliai uždara ir vertikaliai atvira erdvė buvo naudojama kaip virtuvė. Kilmingi žmonės turėjo atskirą virtuvės kambarį, kuris paprastai būdavo įrengiamas šalia vonios kambario, tam, kad iš jos sklindanti šiluma šildytų iš abiejų pusių esančias erdves. Jau tada kai kurie namai turėjo mažas bronzines krosnis ir kaminus.
Viduramžiai. Ankstyvųjų viduramžių laikotarpiu, vienas populiaresnių Europietiškų būstų – ilgasis namas (angl. longhouse). Ilgasis namas – tai tradicinis Šiaurės Amerikos indėnų būstas: didelis, pailgas, proporcingai siauras, vienos patalpos statinys. Viduje, vietoje, kurioje lubos buvo aukščiausiame taške, buvo kuriamas laužas.
Plotas virtuvei buvo tarp židinio ir įėjimo. Viduramžių turtuoliai paprastai turėjo daugiau nei vieną virtuvę. Kai kur buvo net trys, o kartais net ir daugiau nei trys virtuvės. Jų skirstymo principas rėmėsi virtuvės paskirtimi – koks maistas bus ruošiamas toje virtuvėje. Pagrindiniai virtuvės baldai buvo stalas, kėdės, lentynos, o viryklę atstojo laužas.
17 amžiaus pradžioje virtuvė buvo pradėta statyti kaip atskiras kambarys. Ji buvo įrengiama už salono (svetainės) ar valgomojo. 1648 metais, turto inventorizacijos metu buvo užfiksuotas vienas iš pirmųjų įrašų apie virtuvę. Virtuvė priklausė John Porter gyvenusiam Windsor miestelyje, Konektikuto valstijoje, JAV. Inventorizacijos sąraše buvo minimas virtuvėje laikytas turtas: sidabriniai šaukštai, alaviniai indai, žalvaris, geležis, ginklai, amunicija, kanapių pluoštas, linai ir kiti virtuvės padargai.
18 amžiuje, industrializacijos laikotarpiu vyko didžiausi virtuvės pokyčiai. Atsirado geležinės krosnys, kurios visiškai uždengė ugnį: uždaryta ugnis maistą šildė efektyviau, šiluma neišsisklaidydavo ir kartu sumažėjo gaisrų rizika. Laikui bėgant krosnis vis tobulėjo. Virtuvės baldai, kaip specialiai virtuvės patalpai sukurti baldai, minimi tik nuo 20 amžiaus pradžios. Iki 20 amžiaus virtuvėje nebuvo integruotų virtuvinių spintelių, tokių, be kurių mes dabar neįsivaizduojame savo virtuvių. Erdvės trūkumas virtuvėje tapo tikra problema ir apsunkino kasdienius namų ruošos darbus. Natūralus erdvės poreikis prisidėjo prie virtuvės baldų gamybos pradžios.
20 amžiaus viduryje (Antrojo Pasaulinio karo metu) viduriniosios klasės atstovai kaip įmanydami stengėsi kuo geriau imituoti prabangius aukštesniosios klasės valgomuosius. Gyvenant nedideliuose butuose, virtuvė buvo pagrindinis kambarys, ten šeimos gyvendavo. Pramonėje buvo siekiama optimizuoti darbo, gamybos procesą. Kryptingai tęsėsi darbai, kuriais buvo siekiama elektrifikuoti buitinę įrangą ir panaudoti dujas ir jų panaudojimo įrangą.
Virtuvės baldai vis tobulėjo, atsirado įvairių buitinės technikos prietaisų. Žmonėms vis svarbiau ne tik funkcionalumas, bet ir dizainas. Virtuvė dažnai sujungiama su valgomuoju ar svetaine. Technologijų galimybės leidžia įsirengti modernią, unikalią ir išmanią virtuvę.