Šešiasdešimtųjų mada: ko dar nežinome?

Būtų sunku rasti žmogų, kuris nebūtų girdėjęs garsiosios Jungtinės Karalystės roko ir pop muzikos grupės „The Beatles“. Tačiau, kaip ir daugelis scenos „dievaičių“, garsieji atlikėjai buvo pavergę fanus ne tik muzika ir dainomis, bet ir savo stiliumi. Jų aprangą savotiškai galima įvarkinti kaip XX a. šeštojo dešimtmečio jaunimo etaloną. Tačiau toli gražu ne visi rengėsi kaip „The Beatles“ nariai: kai kurie visgi teikė pirmenybę klasikiniams apdarams, be to, nederėtų pamiršti ir naujovių moterų mados sferoje. Tad kuo į aprangos istoriją įėjo šešiasdešimtieji?

Visų pirma, tai buvo atradimų ir taisyklių laužymo laikotarpis. Mada – politinius ir ekonominius įvykius sekanti bei atspindinti sritis, todėl negalima jos vertinti vienareikšmiškai. Vakarų – Rytų susiskaldymas, Berlyno diena, Šaltasis karas budino žmonėse norą protestuoti, nors ir nebyliai. Galbūt dėl to moterys išreiškė save maištaudamos – spalvoti, go-go stiliaus ilgaauliai, aptemptos tunikos be rankovių ir, svarbiausia – pirmą kartą drabužių dizainerės Marijos Kvant pristatytas mini sijonas, be kurio jau nebeįsivaizduojamas šiuolaikinis pasaulis.

Visuomenės stebinimas ir šokiravimas tuo nesibaigė, mat 1963 m. į madą atėjo žaibiškai išpopuliarėjo dviejų dalių maudymosi kostiumėlis. Konservatyvūs gyventojai galėjo dar stipriau aikčioti iš nepasitenkinimo stebėdami ne tik trumpais sijonais ar bikini pasipuošusias merginas, tačiau ir itin aptemptomis, iš blizgios vinilo medžiagos pasiūtomis kelnėmis, kurias pamėgo šešiasdešimtųjų madingiausi vaikinai. Taigi spalvų įvairovė, akį traukiančios sintetinės medžiagos buvo abiejų – tiek vyrų, tiek moterų – spintose.

Tačiau tuo naujovės toli gražu nesibaigė. Šešiasdešimtaisiais išpopuliarėjo ir kai kurie visuomenės narių tipai, sekami atitinkamos aprangos. Vienas iš tokių – vienišos merginos idealas. Ji mados leidiniuose buvo pristatoma kaip jauna, vieniša, aktyvi, finansiškai savarankiška bei tobulo sudėjimo. Tai moteris įpareigojo laikytis dietos, kad būtų pasiekta itin lieknų formų. O nepriklausomumas buvo pabrėžiamas dėvint kelnes, kurios prieš 1960-uosius tai buvo vertinamos, kaip vyriškos aprangos dalis. Dar viena „lygių teisių“ išraiškos forma – šukuosenos, kurios buvo panašios tiek vyrams, tiek moterims. Pastarosios kirposi trumpai, o vyrai šiek tiek paaugindavo, kol jų ilgis tapo panašus. Taigi drabužiai 1960-aisiais padėjo visuomenei nebyliai maištauti ir išreikšti susirūpinimą dėl aštrėjančio šalių konflikto.