Kaip atsirado kalba?

Baltų kalba kalbama didelėse teritorijose į rytus nuo Baltijos jūros. Tai reprezentuoja baltiškos kilmės hidrologija. Daug kur jos pačios seniausios, todėl apylinkėse galima rasti baltiškų protėvių. Baltų kalbų gramatinę sandarą ir raidą galima nustatyti daugiausia remiantis dar vartojamomis latvių ir lietuvių kalbomis bei XVIII a. Pradžioje prūsų kalba išnyko keliuose ir prastai parašytuose tekstuose, būtent puslapiuose. Dar vienas kalbinis faktas, paliktas jotvingių, kuršių, sėlių, žiemgalių genčių, pasiekė istorinį laikotarpį. Tūkstančius metų baltaodžiai laikėsi atokiai nuo mišrių etninių grupių ir išlaikė senovinį kalbos modelį.

XIX amžiaus viduryje baltai susidėjo iš 2 kalbos vienetų

XIX amžiaus viduryje baltai susidėjo iš 2 kalbos vienetų, sąlygiškai vadinamų Vakarais (išlaikant sveiką dviskiemenį ei) ir Rytais (kai kuriais atvejais ei buvo paversta ie). Lietuvių kalba kilo iš rytų baltų pogrupio ir beveik tūkstantį metų beveik nekito. Tai buvo maždaug tūkstantis metų po Kr. viduryje dėl pelekų dugno (baltai pasitraukė į savo teritorijas). Iš rytų baltų šiaurės galutinai iškilo kuršiai (manoma, turintys vakarų baltų bruožų, vėliau įgyti ir turintys rytų baltų bruožų), žiemgai, sėliai ir latgaliai (Kiti palikuonys). Nuo rytų baltų pietinės dalies kalbos nutolus šiauriniai daliai, pietinės dalies kalba mažiau pakito. Iš jos ir kilo lietuvių kalba. Nelengva nustatyti, kada rytų baltų pogrupio tam tikroje dalyje susidarė lietuvių kalbai būdinga struktūra. Archeologai lietuviams būdingo kultūrinio sluoksnio požymių aptinka nuo 2–3 a.; greičiausiai nuo tada ėmė formuotis ir lietuvių kalba. Šią prielaidą patvirtina Lietuvos vardo su balsiu i slaviška forma Litva, ją slavai turėjo perimti dar tuomet, kai tebebuvo išlaikę dvibalsį ei (arba jo vienbalsinimo laikotarpiu).

Sunkiau nustatyti lietuvių kalbos senojo ploto rytines ribas. Beveik nieko nežinoma apie toliau rytuose gyvenusių ir seniai išnykusių baltų genčių (Dniepro baltai) kalbas. Istoriniuose šaltiniuose nėra aiškių duomenų, kur ėjo lietuvių ir rytų slavų riba. Archeologijos faktų analizė rodo ano meto lietuvių materialinės (ir dvasinės) kultūros išplitimą, kuris gali ir nesutapti su to paties laikotarpio kalbos riba. Remiamasi daugiausia vietovardžių studijomis. Lenkų kalbininkas J. Safarewiczius tyrinėjo lietuvių kilmės vietovardžių su priesaga -išk- (iš seno būdinga tik lietuviams) paplitimą rytuose. Jo išvesta riba eina zigzagais maždaug pro Gardiną, Ščiutiną, Lydą, Valažiną, Svierius (Svyrius), Breslaują ir iš dalies sutampa su katalikų ir stačiatikių tikėjimo paplitimu. Ji turėtų rodyti lietuvių ir rytų slavų kalbų ribą Lietuvos krikšto metais (1387) ir vėliau, t. y. 15 amžiuje.

Lietuvių kalbai būdinga tai, kad ji paveldi labai seną kalbos sandarą

Daugybė baltų ir indoeuropiečių kalbų bruožų išliko kaip visuma: ilgųjų ir trumpųjų balsių atskyrimas, galūnių vokalizavimas, senovinės formuluotės, ypač linksnių, išsaugojimas.
Bėgant laikui lietuvių kalba keitėsi: tautosakoje prieš nesprogstančius priebalsius sukomponavo an, en, un, ir virto nosinėmis balsėmis ą, ę, ų, į (žansis> žąsis ir kt.) , Sutrumpėjo akūtinė galūnė (plg. gera. ir geri). e-ji), atsirado post-įvardžiai (miškañ, miškúosna, miškepi, miškópi, miškupi), o lankstieji įvardžiai persikėlė į kitas kalbos dalis (gerám, geramè) , gerems ir kt. ), keitėsi būdvardžių, įvardžių ir skaitvardžių formos. Anksti pradėjo formuotis lietuvių kalbos tarmės. Iš pirmųjų izofonų, suskaldžiusių lietuvių kalbos plotą, nurodytina: nosinių balsių ą, ę susiaurėjimas ir virtimas ų, į (pradžia apie 9 ar 10 a.), an, am, en, em > un, um, in, im (11–13 a.), junginio l veliarizacija (apie 10a.), samplaikų *t, *d virtimas afrikatomis (11–14 a.) ir t, d > c, dz prieš i tipo vokalizmą (po 14 a.), junginio *a priešakėjimas ir virtimas e (prasidėjo prieš 13 amžių).