Breketų istorija – įdomu žinoti

Breketai – nenuimami maži prietaisai, skirti dantų tiesinimui bei įvairioms sąkandžio anomalijoms gydyti. Šiuos ortodontinius prietaisus odontologai tvirtina prie kiekvieno paciento danties ir lanku sujungia į vieną. Būtent lankas tiesina dantis, be jo, nepasiektumėte jokių rezultatų ir mūsų kreivi dantys ar netinkamas sąkandis liktų tokie, kokie buvo. Taigi, breketus galima pavadinti perversmu odontologijos srityje padedančiu žmonėms susigrąžinti nepriekaištingą šypseną. Daugelį dešimtmečių šis išradimas buvo tobulinamas ir štai, šiais laikais galime džiaugtis plačiu breketų pasirinkimu:

• metaliniai – nedideli, tvirti ir atsparūs lūžiams, gana mėgstami klientų;
• keraminiai – populiarūs dėl spalvos, sutampančios su danties spalva. Tokie breketai beveik nesimato, tad pacientai, nešiodami tokius breketus, jaučiasi geriau;
• safyriniai – iš monokristalinio dirbtinio safyro pagaminti breketai, jie taip pat sunkiai pastebimi, tačiau safyrinius breketus reikia nešioti ilgesnį laiką nei, pavyzdžiui, metalinius, be to, jie ne tokie patavarūs;
• beligatūriniai – atrodo estetiškiau, be to, tokius breketus lengviau prižiūrėti. Gydymas trumpesnis nei su metaliniais breketais, tačiau jų kaina taip pat gerokai aukštesnė;
• liežuviniai – išoriškai tokio tipo breketai visiškai nesimato, nes pacientas juos dėvi ant vidinio dantų paviršiaus;

Šiandien populiariausia ir kokybiška medžiaga breketų gamybai, tai metalo lydiniai. Vienintelė problema ta, kad metaliniai breketai gana akivaizdžiai matosi ant dantų, tad kai kurie asmenys dėl to jaučiasi nejaukiai ir renkasi alternatyvą, pavyzdžiui, beligatūrinius ar liežuvinius breketus, kuriuos, beje, būtina prižiūrėti gerokai kruopščiau. Tačiau būtina paminėti, kad ne visada breketai buvo gaminami iš tokių kokybiškų medžiagų ir ne visada jie atrodė taip estetiškai ir sąlyginai dailiai.

Ortodontiniai breketai (kabės) buvo išrasti tik apie 1800-uosius metus. Tačiau tiesių dantų žmonės norėjo jau Senovės Graikijoje. Dėl šios priežasties ieškojo įvairių būdų, padėsiančių padailinti dantis, taip pat ir šypseną. Šias mintis įrodo ir įvairių kasinėjimų metu iškasti žmonių palaikai. Kai kurių iškastųjų dantys buvo apvynioti juostelėmis pagamintomis iš gyvūnų žarnų, vėliau rasta ir tokių palaikų, kurių dantys buvo apvynioti jau metalinėmis/auksinėmis juostelėmis, spėjama, kad tai šiuolaikinių breketų prototipas, padėjęs tiesinti dantis.

1728 m. prancūzų dantistas Pierre Fauchard parašė knygą „Dantistas chirurgas, arba traktatas apie dantis“ , kurioje aprašomi dantų tiesinimo metodai. 1757 m. Prancūzijos karaliaus dantistas parašė knygą „Dantisto menas“, kurioje taip pat skyrė skyrių ir įvairiems dantų tiesinimo būdams. Nors ortodontinių dantų tiesinimo būtų ieškota nuo senų senovės, vis tik, ortodontija kaip mokslas atsirado tik XIX a. viduryje. 1819 m. Christophe-Francos Delabarre sukūrė pirmąjį vielinį lankelį, tvirtinamą prie dantų. Šis išradimas buvo šiek tiek panašus į dabartinę dantų plokštelę, kurią dažnai nešioja vaikai. 1843-iais stomatologas Edward Maynard pirmą kartą žandikaulio anomalijoms gydyti išbandė elastinę gumą. 1850-ais metais E. J. Tucker patobulino Maynard’o idėją ir paėmęs guminį vamzdį, supjaustė jį mažom dalelytėm, kurios puikiai tilptų į burną. Technologijos tobulėjos, stomatologai ieškojo vis geresnių būdų dantų tiesinimui ir štai 1893 m. Henry A. Baker išbandė prieš tai eksperimentavusių stomatologų variantus ir sujungė juos į vieną. Baker guminius prietaisėlius, sujungė su viela. Anksčiau, siekiant ištiesinti dantis, stomatologai daugelį jų išraudavo. Šis išradimas leido to atsisakyti. Svarbu paminėti ir tai, kad žodis breketai (kabės), pirmą kartą panaudoti tik apie 1900-uosius metus. Galima paminėti, 1975 metais du odontologai Japonijoje ir JAV pradėjo kurti dar tobulesnę breketų sistemą, tvirtiniamą iš vidinės dantų pusės. Juos minėjome anskčiau, tai liežuviniai breketai.

Iki XX a. breketų gamyboje itin populiari medžiaga buvo auksas, tačiau auksas yra minštas, todėl nelabai patvarus. Kaip tik todėl anksčiau pacientai turėdavo dažnai lankytis pas odontologą breketų korekcijai. Daugelis čia paminėtų medžiagų, pavyzdžiui, medis, jau nebenaudojamos breketų gamyboje.

Taigi breketų tobulėjimui prireikė ne vieno šimtemčio, tačiau dėl įvairių eksperimentų bei bandymų gausos, turime gana estetiškai atrodantį ir labai efektyvų prietaisą, skirtą nepriekaištingos šypsenos įgijimui.

Parengta pagal: zivile-neverauskiene.lt