Pietų Amerika po atradimo: kolonizacija ir nepriklausomybė

Amerikos atradimas ginčytinas faktas: visų pirma, didysis atradėjas Kolumbas ieškojo visai ne Amerikos, o Indijos, be to, terminas „atradimas“ labiau tinka europiečiams (nors tai taip pat ne pirmasis žygis), nes vietiniams šios žemės jau buvo seniausiai atrastos ir apgyventos, mat, skaičiuojama, kad iki tol Pietų Amerikoje buvusi populiacija siekė 30 milijonų gyventojų. Pastarieji atsikraustė per Beringo sąsiaurį iš Azijos dar tūkstantmetį prieš europiečiams atrandant kraštą ir, matyt, visai ramiai sau gyveno. Tad kaip Pietų Ameriką pakeitė Europos invazija?

Antrasis etapas, sekęs po „atradimo“, buvo kolonizacija. Nuožmieji Europos žemyno keliautojai norėjo užkariauti kiek galima daugiau, o ir pretekstų pakako: krikščioniškasis žemynas pasiskyrė sau pareigą perduoti tikėjimą Naujajam pasauliui. Tačiau to siekimui rinkosi savotiškus būdus: krikščionybės neišpažįstantys ar nepripažįstantys vietiniai gyventojai buvo verčiami vergais. XV a. pabaigoje Portugalija ir Ispanija susitarė pasidalinti Ameriką, nutardamos, kad visi resursai užkariautose teritorijose priklauso jiems. Užkariautojai atvyko su „kraičiu“: ligoms, tokioms kaip raupai, gripas, tymai ar šiltinė vietiniai neturėjo jokio atsparumo. Prie to prisidėjęs žiaurus vergų išnaudojimas sukėlė daugybę vietinių mirčių.

Ispanai gana karštligiškai bandė įskiepyti krikščionybę, tačiau ji Amerikoje sunkiai prigijo kaip ir pati ispanų kalba. Atvirkščiai, suteiktos rašymo priemonės dar labiau paskatino vietinę kalbą ir bendravimo kultūrą. Galiausiai ispanai pasitenkino šiokiu tokiu susitarimu ir pamažu buvo sukurta mestizų bendruomenė – ispaniškai kalbančių, bet Amerikos šaknis turinčių gyventojų klasė. Tačiau tiek jie, tiek patys amerikiečiai patyrė nuolatinius reketus ir papildomas, nepaisant nuolatinių, rinkliavas į Ispanijos biudžetą. Negana to, dauguma vietinių meno kūrinių buvo įvardinti kaip pagoniški ir, žinoma, „kenksmingi“ bei sunaikinti.

XVII ir XVIII a. prie užkariavimų prisijungė ir Nyderlandai, pastūmėti El Dorado legendos, bei Prancūzija. Tačiau neramumai ir vietinių pasipiktinimas dėl išnaudojimo augo, vis pasitaikydavo didesnių ar mažesnių vergų sukilimų. Tai buvo ženklas, kad kolonizacija nesitęs amžinai. Pirmosios XIX a. nepriklausomybę išsikovojo Kolumbija, Peru, Bolivija, Čilė ir kitos Pietų Amerikos šalys. Europos valstybėms užkariautojoms vis sunkiau ir sunkiau sekėsi tramdyti vietinius ir pamažu jie buvo išstumti, nors kalbos (ispanų, portugalų) ir kitos tradicijos itin persipynė su vietiniais papročiais taip sukurdamos naują kultūrą.