Durys – kaip jos atsirado ir keitėsi?
Durys yra naudojamos kaip pastato sričių estetinės pertvaros, kurios atskiria formalias ir parankines, komunalines sritis. Durys taip pat atlieka estetinį vaidmenį, kurdamos įspūdį apie tai kas slepiasi už jų. Dar durys simboliškai siejamos su apeiginiais, ritualiniais ir sakraliais tikslais ir siekiamybe, o jų raktų gavimas ar saugojimas turi ypatingą reikšmę, kuri paprastai siejama su teigiamais pokyčiais, pasirinkimais ir galimybėmis. Panašiu principu, dažnai metaforiškai ar alegoriškai, durys siejamos su literatūra ir menais, o jų simbolinė reikšmė paprastai suprantama kaip pokyčių ženklas.
Pirmieji ir patys seniausi istoriniai šaltiniai, kuriuose pavaizduotos durys, piešinių pavidalais yra išlikę Egipto kapuose ir mauzoliejuose. Piešiniuose vaizduojami durų archetipai primena dabartinę, standartinę, vieno medžio lakšto durų konstrukciją arda dvigubų durų konstrukciją. Egipte, ten kur klimatas yra intensyviai sausas, medinės durys buvo laisvai varstomos, tačiau kitose šalyse, anot Vitruvijaus (Senovės Romos architekto, inžinieriaus ir rašytojo), duris būtina įrėminti. Šveicarijoje archeologai buvo radę 5 000 metų senumo duris. Visos senovės durys, panašiu principu kaip ir dabar, buvo pakabinamos ant šerdesų (vyrių), kurie buvo tvirtinami durų viršuje ir apačioje. Durų tvirtinimo sistemoms buvo naudojami tokie kieti akmenys kaip bazaltas ir granitas. Dar senovės Graikijoje ir Romoje durys jau buvo gaminamos ne tik vienų vyrių, bet ir dviejų vyrių bei stumdomos ir sulankstomos. Sulankstomų durų plokštės buvo šarnyrinės ir sulankstomos atgal. Pompėjos mieste, Eumachijaus pastate, yra išlikęs trijų plokščių sulankstomų durų piešinys.
Romoje yra išlikę svarbūs metalo periodo darbai, vienas iš jų – bronzoje įrėmintos durys iš dviejų lakštų ir dviejų panelių. Pirmame mūsų eros amžiuje graikų mokslininkas Heron’as iš Aleksandrijos sukūrė pirmąsias žinomas automatines duris.
Durys yra labai kasdienis, įprastas ir savaime suprantamas daiktas, tačiau net ir jis turi savo istoriją.