Architektūra: nuo viduramžių iki šių dienų
Be įvairių pastatų neįsivaizduojamas pasaulis – nuo pat žmogaus atsiradimo. Pirmykštis žmogus buvo priverstas ieškoti prieglobsčio nuo kintančių oro sąlygų, žvėrių ar priešų. Bėgant laikui šie pastatai plėtėsi, tapo vis labiau pritaikyti patogesniam kasdieniam šeimos ar visuomenės grupių gyvenimui. Tačiau to, žinoma, nepakako. Prasidėjus užkariavimams, atsirado tvirtovių poreikis, religijos išpažinėjai siekė susiburti kokiose nors patalpose ir įprasti kasdieniai pastatai tam netiko. Taigi, pamažu tenkindama visuomenės poreikius, architektūros sritis plėtėsi, kol statiniai tapo tokie, kad gniaužia kvapą ir stulbinta lankytojus ir šiomis dienomis.
Kalbant apie vidurinius amžius, funkcionalumas užgožė bet kokius kitus poreikius ar siekius. Tai buvo beveik vien gynybai skirti pastatai: tvirtovės, gynybinės sienos, fortai. Kryžiaus formos langai buvo itin naudingi arbaletininkams, šaudantiems į puolančius priešus iš vidaus. Tačiau apie dešimtį amžių besitęsęs laikotarpis negali būti apibūdintas tik vienu architektūriniu stiliumi, nepaisant karų, architektai ir statytojai tobulėjo ir juos veikė skirtingos srovės.
Štai romanikos kryptis vyravo jau Vėlyvaisiais Viduramžiais ir buvo pirmasis Europinio stiliaus tipas. Žinoma, pavadinimo kilmė siejama su Romos imperija, išsiskiria tašytų akmens luitų statyba. Nors tai buvo pirmasis visą Europą apėmęs ir regionui būdingas stilius, visgi pastatai labiausiai atliko gynybinę funkciją, tai paprastos geometrinės formos, sunkių proporcijų, storos sienos, puošyba naudota labai nuosaikiai, patalpos iš vidaus buvo aukštos. Bendruoju požiūrių pastatai buvo gana niūrūs, tačiau romanikos stiliaus bažnyčios buvo pakilesnės ir šviesesnės, vyravo lotyniškojo kryžiaus pastatų struktūra, dalys turėjo būtinai derėti tarpusavyje.
Dar viena, daugeliui pažįstama architektūros stiliaus srovė – gotika. Ji Europoje vyravo XII-XVI a. ir buvo ypač išplitusi Vakarų šalyse, kaip Prancūzijoje (kilmės vieta), Vokietijoje, Anglijoje. Gotika savotiškai paneigė romantinio stiliaus organiškumą ir ikonizaciją – šiame stiliuje daugiau mistikos, įvairių kultūrų, realaus ir mistinio pasaulio vaizdavimo. Būdingas ypač didelis aukštis, vertikalumas, į dangų „besistiebiančios“ bažnyčios, įvairūs bokšteliai. Vertėtų nepamiršti ir išraiškingų vitražų, kurių išdėstymas didžiuliuose languose sukuria išskirtinį šviesų žaismą dienos metu ir suteikia dažniausiai tamsioms pilkoms patalpoms įvairių atspalvių. Taigi, nors Viduramžiai dažnai įvardijami kaip vien su ginamaisiais pastatais susijęs architektūrinis stilius, per tūkstantį metų atsirado svarbių Europos paveldui krypčių.